Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ir jo užkulisiai. Operetė “Tūkstantis Ir Viena Naktis”

Kviečiame šeštadienį praleisti Klaipėdoje.

Vykstame į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą (KVMT), kur mūsų lauks išskirtinė ekskursija teatre.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) – didžiausia profesionalaus scenos meno įstaiga ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Jo misija – pristatyti aukščiausio meninio lygio muzikinius spektaklius bei koncertines programas šio regiono žiūrovams ir svečiams. 2019 m. teatrui tapus Europos operos teatrus vienijančios asociacijos „Opera Europa“ nariu, ypač suintensyvėjo KVMT repertuaro tarptautinė sklaida ir tinklaveika. Teatro repertuarą sudaro įvairių žanrų muzikiniai spektakliai (operos, operetės, miuziklai, šokio spektakliai), spektakliai ir edukacinės programos vaikams, simfoninės, chorinės, kamerinės muzikos koncertai, teatralizuotos koncertinės programos ir mažieji spektakliai – kelioninės spektaklių versijos, adaptuotos rodymui regiono kultūros centrų salėse. Iš jų kiekvieną sezoną įvyksta 2–4 naujų pastatymų premjeros ir repertuarinių spektaklių parodymai gastrolėse kituose Lietuvos miestuose ir svetur.

Teatro sezonai įprastai trunka nuo rugsėjo iki gegužės pabaigos, o jiems pasibaigus žiūrovai kviečiami apsilankyti teatro rengiamame vasaros festivalyje: 1998–2020 m. teatras rengė tradicinį operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, o nuo 2021 m. pradėtas rengti tarptautinis Klaipėdos festivalis, kurio pagrindine aikštele tapo senasis Paulio Lindenau laivų statyklos elingas.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras buvo įkurtas 1987 metų sausio 1 dieną, reorganizavus iki tol nuo 1959 m. veikusį Klaipėdos liaudies operos teatrą ir suteikus jam valstybinio teatro statusą. Šiuo metu teatre dirba daugiau kaip 200 kūrybinių ir veiklos darbuotojų: solistai dainininkai, mišrus choras, baleto trupė, simfoninis orkestras, administracija, pastatymų ir sceną aptarnaujančios tarnybos.

2018–2024 m. buvo vykdomas KVMT pastato modernizavimo projektas – dalinė rekonstrukcija ir naujų salių statyba. Naujai pastatytame salių pastate įrengtos didžioji salė „Jūra“ (732 vietų) ir mažoji salė „Marios“ (164 vietų) salės, repeticijų studijos, kostiumų ir dekoracijų saugyklos. Modernizuotas teatro pastatas atidarytas lankytojams iškilmingu gala koncertu 2024 m. balandžio 20 d. Tai pirmasis muzikinis teatras, pastatytas per visą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį.

13 val. turėsime išskirtinę ekskursiją po Klaipėdos muzikinio teatro užkulisius. Po ekskursijos laisvas laikas papietavimui ar pasivaikščiojimui Klaipėdos senamiestyje.

Apie 17:30 val. keliaujame į Klaipėdos muzikinį teatrą, kur nuo 18:30 val. mūsų lauks 2 veiksmų operetė su prologu “TŪKSTANTIS IR VIENA NAKTIS” atliekama lietuvių kalba. Trukmė 3 val. su viena pertrauka.

Ernsto Reitererio redakcija pagal Johanno Strausso II operetę „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“.
Libreto autoriai: Leo Stein, Karl Lindau.
Libretą į lietuvių k. vertė Daina Liučija Adamkevičiūtė, adaptavo Virginijus Pupšys ir Adrija Čepaitė.
Pirmasis pastatymas: 1906 m. birželio 15 d. Vienos „Theater an der Wien“

2025-aisiais visam Vakarų muzikos pasauliui ir ypač muzikos sostinei Vienai švenčiant „valso karaliaus“ Johanno Strausso sūnaus (1825–1899) 200-ąsias gimimo metines, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato Lietuvoje iki šiol dar negirdėtą šio kompozitoriaus operetę.

Penktąją dešimtį įpusėjusio ir lengvosios muzikos atlikėjo bei kūrėjo šlovę Vienos salonuose jau užsitarnavusio Strausso ambiciją kurti scenai žinomai pakurstė didžiulį ažiotažą visoje Europoje ir už jos ribų nuo XIX a. vidurio kėlęs Jacques’o Offenbacho paryžietiškų operečių populiarumas. Vos šešeriais metais vyresnis Offenbachas šioje srityje gerokai aplenkė Straussą – ne tik pora dešimtmečių, bet ir kūrinių skaičiumi: Strausso plunksnai priklauso vos 16 užbaigtų operečių, lyginant su beveik šimtu operetės žanrui priskiriamų kūrinių Offenbacho kūrybiniame palikime. Nepaisant to, tokie iki šiol teatrų scenose nuolat statomi jo kūriniai kaip „Šikšnosparnis“ (1874) ar „Čigonų baronas“ (1885) neginčytinai laikomi ankstyvosios vienietiškos operetės etalonu. Jų ilgaamžiškumą ir iki šiol neblėstantį populiarumą veikiausiai lėmė savitas, išsyk atpažįstamas Strausso muzikos stilius – savotiškas jo kūrinių poetiškumas ir valiūkiškas, nepašaipus humoras, tarsi iš gausybės rago srūvančios pagavios melodijos, kuriose dar juntamas ryšys su austrų ir vokiečių tradicine muzika, ir gaivus šokių muzikos užtaisas, lengvai užkrečiantis publiką noru linguoti, dainuoti, šokti ar ploti į taktą.

Pirmuoju užbaigtu Strausso veikalu scenai tapo trijų veiksmų operetė „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“, kurios premjerą 1871 m. vasarį publika išvydo Vienos teatre. Libretą jai parašė pats Vienos teatro direktorius Maximilianas Steineris, nors žinoma, kad po jo pavarde slėpėsi visas anoniminių rašytojų būrys – lyg plėšikų gauja iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos apie Ali Babą, kurios siužetą jie mėgino pritaikyti operetei. Operetės premjera kompozitoriui tapo dar vienu triumfu, šįsyk – muzikinio teatro scenoje. Tuo tarpu libretas pasirodė akivaizdžiai silpnas, beveik iš karto imta jį perrašinėti ir visaip tobulinti. Tad operetei netrukus prilipo ir šmaikštesnis apibūdinimas – „Indigo ir keturiasdešimt libretistų“.

Sėkmingiausiu bandymu tapo Steinerio jaunėlio sūnaus Gáboro iniciatyva atlikta nauja redakcija, kuriai visiškai naują libretą parašė patyrę dramaturgai Leo Steinas ir Karlas Lindau, o muziką iš originalios Strausso operetės perdėliojo bei aranžavo teatro dirigentas Ernstas Reitereris. 1906 m. birželio 15 d. Vienos teatro scenoje pastatyta „naujoji“ Strausso operetė įgijo ir naują pavadinimą – „Tūkstantis ir viena naktis“, nors jos siužetas dar labiau nutolo nuo savo literatūrinio šaltinio. Publikai ji buvo aptakiai pristatyta kaip „rytietiška operetė fantastiniu, sapnišku siužetu su ištaigingomis baletinėmis scenomis ir dainomis.“

„Tūkstančio ir vienos nakties“ sultonas Šachrijaras čia virto iš kelionių po Vakarų šalis sugrįžusiu ir savo Rytų šalyje civilizacijos naujoves pasiryžusiu diegti sultonu Suleimanu, o jo mylimoji Šecherezada – paprasta valstiete Leila, kurią sultonas trokšta vesti, bet tariasi ją praradęs amžiams, nes ši nenorėjusi savo meile dalintis su jo haremo damomis. Sultono širdį drasko dilema: kad susigrąžintų mylimąją, jis turi pakeisti Mahometo nustatytą tvarką ir imtis reformų, arba susitaikyti su tuo, kad prieš Leilos valią ją teks uždaryti savo hareme. Tad sultonas, padedamas savo sekretoriaus Edino, imasi reformų: ketina panaikinti vergovę ir daugpatystę, suteikti savo žmonėms daugiau laisvių. Leila taip pat trokšta Suleimano meilės, ir padedama savo dėdės burtininko Ormuzio panardina jį į sapną. Ji pasakoja jam pramanytą istoriją: esą ji ištekėjusi už žvejo Mosu, panašaus į Suleimaną lyg du vandens lašai. Šalyje kyla neramumai dėl diegiamų reformų, joms priešinasi imperijos didžiūnai ir haremo damos. Suleimanas sumano apsikeisti su Mosu vietomis, kad galėtų išvengti didžiūnų keršto ir mėgautis Leilos meile. Kai Mosu sugaunamas bandydamas bėgti iš rūmų atgal į savo trobelę, Leila, gindama savo mylimąjį, jo viešai nepripažįsta savo vyru. Galiausiai ji gali džiaugtis laime dviese su Suleimanu. Paskutinėje operetės scenoje Suleimanas prabunda iš sapno ir sutinka išpildyti Leilos norą, sujaudintas jos pasakojimo. Valdovo pavyzdžiu paseka ir Edinas. Galiausiai abi poros prisiekia amžiną meilę.

Klaipėdos scenoje šios operetės sceninį pavidalą kuria tarptautinė menininkų komanda, kuriai vadovauja muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė ir iš Vienos atvykstantis patyręs muzikinio teatro režisierius ir choreografas Leonardas Prinsloo. Režisierius pasakoja matęs daugybę šios operetės versijų, pasakojančių vis kitokias istorijas, tad mėginęs užčiuopti jos esmę: „Tokias skirtingas interpretacijas turbūt lemia tai, kad kertinis jos konfliktas – tai dviejų kultūrų, civilizacijų susidūrimas. Tačiau mūsų interpretacijoje operetė „Tūkstantis ir viena naktis“ – tai tiesiog pasaka, kurios veiksmas vyksta išgalvotoje Rytų šalyje. Spektaklis bus itin vizualus, jame derės įvairių epochų stiliai.“ Ištaigingas spektaklio dekoracijas, sintezuojančias arabiškos architektūros elementus, kuria Kanarų salose gyvenantis scenografas Carlosas Santosas Cabrera, o kostiumuose tradicinius rytietiškus, pasakiškus ir vakarietiškus šiuolaikinius bei retro stiliaus elementus bando derinti Agnė Kuzmickaitė, jau anksčiau išbandžiusi panašų derinį prieš keletą metų KVMT pastatytoje operoje „Pulko duktė”.

Kupini gerų emocijų vėlai vakare grįžtame namo (apie 0:30/1:00 val.).

Kaina 67 EUR

IŠVYKSTAME:

08:50 val. Rimkai, parkingas šalia PC IKI Jonavoje (nuo P. Vaičiūno gatvės pusės),

09:00 val. Sąjūdžio aikštė Jonava (prie fontanų/kalėdų eglės),

09:30 val. Savanorių pr. 360 Kaunas (buvęs Kauno kinoteatras, autobusų sustojimas į Jonavos pusę).